Name: Lietuvos fotografija • 2017 Nr.1
SKU: 164-8567x--2017-1
Price: 8.00 EUR
Availability: InStock

Peržiūrėti krepšelį “Fotografija • 2012 Nr. 1 (24)” - įdėtas į krepšelį

Lietuvos meninės fotografijos metraščio numerio tema: medija ir visuomenė.
Lietuvos meninės fotografijos metraštis: publikuojami lietuvių fotomenininkų kūriniai, fotografijos teorijos ir istorijos straipsniai, parodų ir leidinių apžvalgos, išsami fotografijos renginių ir įvykių kronika.

8,00 €

Turime

Sudarytojo Gyčio Skudžinsko žodis

Penki dešimtmečiai leidžiamas Lietuvos fotografijos metraštis. Ir ši simbolinė riba suponuoja tam tikrus iššūkius tiek sudarytojui, tiek fotografams. Aišku tik viena, kad „šventę reikia švęsti“, bet lieka nemažai diskusinių klausimų „kaip?“. Pirmiausia pagalvojame jog pusamžis ne tiek jau ir mažai individo gyvenime, bet ką toks laiko tarpas reiškia meno istorijos ir kultūros vystymosi procesuose?

Taigi, paprasčiausias būdas būtų atsigręžti į tas penkias dešimtis metų ir apžvelgti kas per tą laika įvyko, kokie didžiausi ir svariausi, to laikotarpio, Lietuvos fotomeno laimėjimai.

Bet kuo, tokiu atveju, skirtųsi šis metraštis nuo begalės iki šiol pasirodžiusių knygų, albumų, to pačio metraščio ankstesnių leidimų? Prisiminkime, kad ir Algimanto Aleksandravičiaus sudarytą apžvalginį tūkstantmečio ribą žyminti almanachą, albumą „Atsisveikinimas su XX amžiumi“, kuri sudarė Antanas Sutkus ir Stanislovas Žvirgždas, nesenai pasirodžiusį katalogą „Kasdienybė“ bei begalę kitų leidinių. Greičiausiai skirtumas būtų tik keli niuansai, kurie labiau atskleistų sudarytojo asmenines simpatijas ar antipatijas, nei atvertų kažkokius naujus, netikėtus ar anksčiau slopintus vertinimo rakursus. Nors tokia retorika, pripažinkime, mėgiama ir gana dažnai eksploatuojama.

Kita galimybė, o mano manymu ir prasmingesnė, pažymėti šia sukaktį žvelgiant į nūdieną, laisvai ir atvirai, peržiangiant fotomenininkų kastos rėmus ir bandant apčiuopti numanomus ėjimus. Tokiu atveju didesnė rizika, bet kelis kart daugiau adrenalino. Čia netiesiogiai man antrina ir Jono Meko išsakyta mintis, jog Lietuvos kultūros didžiausia problema yra retrospektyvinis žvilgsnis, kas sąlygoja trypčiojimą vietoje.

Tikiu, kad atviras žvilgsnis į dabartį gali akumuliuoti tiek idėjų, tiek raiškos regenraciją fotografijoje. Gali paskatinti ir savo paties permąstymą, kokybinį lūžį, idėjų srautą. Nors reikia, pastebėti , kad toks pažadas nebūtinai išsipildys. Kiek tokių galimybių visai neseniai mes jau turėjome? Atrodė, kad lūžiui subrendome ir jis tuoj pat įvyks kai metrašti sudarė Margarita Matulytė, kai šio leidinio puslapiuose publikuoti tokie menininkas kaip Deimantas Narkevičius, Svajonė ir Paulius Stanikai, Jonas Mekas. Atrodė, kad išsilaisvinsime iš automatiško spragsėjimo fotokameromis kai Vytautas Michelkevičius surengė „3xekspozicija“ parodas, sudarė žurnalo „(post)fotografija“ numerį, į kritinį kontekstą įrašė išplėstinio fotografijos lauko savoką. Taip šie įvykiai sukėlė šiokias tokias diskusijas, neartikuliuotas permainų nuojautas. Bet pažadas liko neišsipildęs, po nedidelių kivirčų mes grįžome į patogią kasdienybę, į ramų ir humanistinį snaudulį.

O tas snūduriavimas patogus tik žvelgiant iš fotomenininkų sąjungos pozicijos siekiant išsaugoti autonomiją, kai ji nebegali „išmaitinti“ pati savęs. Aš pats sąjungos narių gretose esu vienu iš jauniausių autorių, nors jau senokai nebegaliu pretenduoti į kūrybines programas skirtas jauniesiems menininkams. Naujai į vizualinės kūrybos lauką ateinantys autoriai nebesaisto savęs su sajungomis, o renkasi nepriklausomo kūrėjo kelią. Ir nepriklausomo ne tik nuo sąjungos, bet ir nuo medijos diktato. Tokioje akistatoje tik aklas gali sakyti, kad sąjunga pajėgi reprezentuoti visą fotografinės kūrybos spektrą. Jei pažvelgiame atviriau tai pastebime, kad pasaulis šiandien Lietuvos fotografiją greičiau tapatina su Indrės Šerpytytės ar iš sąjungos veiklos pasitraukusio Ugniaus Gelgudos (kartu su Neringa Černiauskaite sudarančiu kolektyvą „Pakui Hardware“) vardais. Užsienyje studijas baigusiais ar ten išvykusiais kurti autoriais Paul Paper, Vytautu Kumža, Vyteniu Jankūnu. Tarpdiscipininiais menininkais Dariumi Žiūra, Dainiumi Liškevičiumi, Egle Vertelkaite. Tad, manau, paminėti, o ir švęsti gerokai prasmingiau išplėčiant regos lauką, nes bandymai dar kart įtvirtinti neliečiamą fotografijos bastioną yra paprasčiausiai neproduktyvūs.

Šiųmečio metraščio Lietuvos fotografija potemė medija ir visuomenė. O tokia tema leidžia ir net nurodo labai plačiai žvelgti į atvaizdų kurtų pasitelkant fotopriemones srautus. Ir žinoma, visų pirma, pagalvojau apie gausos įspūdį, apie tuos nesustabdomus atvaizdų kiekius, kurie kasdien persekioja ir užtvindo kasdienybę. Juolab, kad fotoaparatas tapo tokia pat dažna ir kiekviename žingsnyje mus lydinčia medija kaip šaldytuvas, net labiau dominuojančia ir dažniau vartojama. Bet sudarant metraštį nuo pagundos eksploatuoti gausos debesį sustabdo chrestomatinės Vilém Flusser mintys, teigiančios, kad meno lauke galimybę pilnavertiškai cirkuliuoti turi tik tie atvaizdai, kuriuos kurdamas menininkas sugebėjo „nulaužti“ fotokameros programas ir išanksto korporacijų sukonstruotus naratyvus. Ir tada susiformavo pamatiniai kriterijai kokie darbai bus atrinkti pirmajai metraščio daliai.

Pirmąją grupę darbų galime apibrėžti kaip pati save reflektuojanti fotografija. Šie darbai nefiksuoja naujų atvaizdų, o jei ir fiksuoja tai tik tam, kad pervertintų savo pačios buvimą toje aplinkoje. Kaip iš šių darbų galime pastebėti neretai pati fotografinė medija savyje talpina tokia plačią amplitudę reikšmių ir sociokultūrinių konstruktų, kad vien kalbėdama apie save, ar tiksliau tariant, per save, gali išskleisti tiek asmeninės patirties, tiek globalius pasaulio vystymosi ar įvykiu kontekstus. Čia matomuose darbuose fotografija kartais užima autoriaus savirefleksijos ir savo šeimos istorijos pasakotojos vietą, net atvaizduojamu paviršiumi tiesiogiai nenurodydama į asmenines patirtis. O kartais diagnozuoja pasaulio technologinius ar šiuolaikinio savęs ir aplinkos reprezentavimo perversmus.

Kitą kūrybinių strategijų polių sudaro darbai kuriuose autorius inicijuoja situacijas, kuriose fotokamera priversta veikti ne pagal numatytus pasaulio atvaizdavimo modelius. Tokia menininkų pozicija, leidžia jiems pačiais įvairiausiais būdais kūrinius integruoti į bendrus šiandienai aktualius vizualių pranešimų laukus. Atsisakant mechaniško automatizmo išlaisvinama probleminio kalbėjimo galimybė. Tokiuose darbuose nebesitenkinama realybės fragmentų medžiokle, juolab nepažabojamomis ikoniškomis grožio reprodukcijomis. O stebėtojas tuose darbuose gali nesunkiai aptikti autentiškas menininko pastangas bei mintis.

Dar vienas aspektas kuo šis metraštis nepanašus į kelis pastaruosius, jame praktiškai atsisakyta tekstų, o visi kurie pateikami yra autorių išsakytos arba parinktos tezės. Tokiu būdu siekiama sumažinant distancija tarp autoriaus ir suvokėjo. Papildomi kritiniai ar analitiniai straipsniai išplečia kontekstą, bet ar visais atvejais dialogiškai susijungia su publikuojamais kūriniai? Dažnai tai lieka nežinoma iki kol metraštis nepasiekia finišo tiesiosios. Tad tarkime, kad tekstų atsisakymas leidžia pasiekti šventei reikalingą betarpiškumo atmosferą.

O baigiant darbus prie metraščio sudarymo ir liekant vos savaitei iki jo atidavimo į spaustuvės darbuotojų rankas perverčiau pati pimąjį metraštį Lietuvos fotografija sudaryta Sigito Povilo Krivicko ir atmetęs visas čia anksčiau išsakytas mintis galiu visiškai tvirtai pasakyti, kad šis gerokai kitoks. O tas kismas ir akivaizdžios skirtybės parodo, kad tie penki dešimtmečiai tikrai nepraėjo veltui.

Lietuvos fotografija • 2018 Nr.1

10,00 €

Į krepšelį
Fotografija • Nr. 2 (44) 2024

10,00 €

Į krepšelį
Fotografija • 2007 Nr. 2 (15)

1,00 €

Į krepšelį
Lietuvos fotografija ’25 • Mobilumai kadre ir už kadro

30,00 €

Į krepšelį
Lietuvos fotografija • 2015 Nr.1

5,00 €

Į krepšelį
Lietuvos fotografija • 2009 Lietuvos tūkstantmečio veidas

18,00 €

Į krepšelį

Lentynoje dar yra...

Peržiūrėti krepšelį